„Gaudeamus igitur“: studentų himno istorija

Prof. habil. dr. Eugenija Ulčinaitė

Šiandien daugelyje Europos universitetų giedamo studentų himno „Gaudeamus igitur“ istorija gana ilga. Himnas kilęs iš klajojančių studentų (vagantų) užstalės dainos ir žinomas nuo XIII amžiaus. Paryžiaus nacionalinėje bibliotekoje saugomas seniausias šio himno lotyniškas rankraštis datuotas 1267 metais. Tekstas per ilgą laiką keitėsi, ir šiuo metu egzistuoja keletas ilgesnių bei trumpesnių jo variantų. 1717 metais Johanas Christianas Günteris išvertė šį himną į vokiečių kalbą ir pritaikė dainos „Linksminkimės, broliai“ melodiją.

Dabartinį nusistovėjusį lotyniškąjį himno kanoną, remdamasis viduramžių tekstu, sukūrė vokiečių poetas C. W. Kindlebenas ir publikavo Halėje 1781 m. Jam buvo pritaikyta XV a. flamandų kompozitoriaus Johanneso Okenheimo melodija.

Pirmą kartą į lietuvių kalbą himnas buvo išverstas ir pavadinimu „Linksminkimies“ paskelbtas Mažojoje Lietuvoje. Vertė Tilžės gimnazijos mokytojas Frydrichas Bekeris (1805-1890), lietuviškos tekstų chrestomatijos autorius. Tekstą ant lapelio išspausdino Juliaus Reylenderio ir sūnaus spaustuvė Tilžėje. Data lapelyje nenurodyta, spėjama, kad išspausdintas 1872 m. arba kiek vėliau. Vertimas, matyt, buvo skirtas Tilžės gimnazistams. Išliko tik vienas lapelio egzempliorius. Jis saugomas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekoje.

Šiame tekste harmoningai dera jaunatviško nerūpestingo džiaugsmo šlovinimas ir filosofinė gyvenimo prasmės refleksija, žemiškosios ir pomirtinės būties sąsajos, savosios Alma Mater, jos narių pagerbimas.

Prasmingi šio teksto žodžiai (dabar dažniausiai giedamos tik trys paryškintos strofos) verčia susimąstyti apie gyvenimo prasmę, apie mokslo svarbą, apie akademinės bendruomenės ryšių tvirtumą. Taigi – gaudeamus igitur!

Gaudeámus ígitur, Taigi džiaukimės
Júvenes dum sumus; Kol jauni esame:
Post jucundam juventútem Po malonios jaunystės,
Post moléstam senectútem Po sunkios senatvės
Nos habébit humus! Mus priglaus žemė.
   
Vita nostra brevis est, Mūsų gyvenimas trumpas,
Brevi finiétur, Greitai jis pasibaigs;
Venit mors velóciter, Ateis mirtis staigiai,
Rapit nos atróciter, Pagrobs mus nuožmiai,
Némini parcétur. Nieko nepasigailės.
   
Ubi sunt qui ante nos Kur dabar, kurie prieš mus
Nos in mundo fuére? Šiam pasauly buvo?
Vádite ad  súperos, Eikite danguosna,
Tránsite ad ínferos, Eikit pragaruosna,
Hos si vis vidére. Jei matyt juos norit.
   
Vívat academia, Tegyvuoja Akademija,
Vívant professóres; Tegyvuoja profesoriai,
Vívat membrum quódlibet, Tegyvuoja kiekvienas narys,
Vívant membra quáelibet, Tegyvuoja visi nariai,
Semper sint in flore! Tegu visada žydi!
   
Vívant omnes vírgines Tegyvuoja visos merginos
Fáciles, formósae, Mielos ir žavios,
Vívant et mulíeres, Tegyvuoja ir moterys,
Ténerae, amábiles, Švelnios ir meilios,
Bonae, laboriósae! Geros ir darbščios!
   
Vívat et respublica Tegyvuoja ir respublika,
Et qui íllam régit, Ir kas ją valdo,
Vívat nostra cívitas, Tegyvuoja mūsų miestas,
Maecenátum cáritas, Mecenatų dosnumas,
Quae nos hic prótegit! Kuris mus čia saugo.
   
Péreat tristítia, Težūsta liūdesys,
Péreant osóres, Težūsta nekentėjai,
Péreat diábolus, Težūsta velnias,
Quívis antiburschius, Kiekvienas bursistų priešas,
Átque irrisóres! Ir (jų) išjuokėjai.
   
Quis conflúxus hódie Koks čia šiandien susibėgimas
Academicórum? Akademinės bendruomenės?
E longínquo convenérunt, Iš toli susiėjo,
Protinúsque successérunt Iš visur susirinko
In commúne forum; Į bendrą susirinkimą.
   
Vívat nostra socíetas, Tegyvuoja mūsų bendrija,
Vívant studiósi, Tegyvuoja studentai,
Crescat una véritas, Testiprėja bendra tiesa,
Flóreat fratérnitas, Težydi broliškumas,
Patriae prospéritas. Tėvynės gerovė.
   
Alma Mater flóreat, Težydi Alma Mater,
Quae nos educávit, Kuri mus išugdė,
Caros et commilitónes, Ir mylimus bendražygius,
Díssitas in regiónes Po toliausius kraštus
Sparsos, congregávit. Išblaškytus suvienija.